Ji trumpai save pristato kaip mamą, nėrimo entuziastę, medijų pakrikštytą “fiber menininke”. Man Unė pasirodė kukli, išsišokti nemėgstanti, kuri jaučiasi kur kas paprastesnė nei yra. Jeigu nepaklausčiau, turbūt ir nepasakytų, kad jau 12 metų gyvena Stambule, Turkijoje. Jai neatrodo, kad tai ją daro ypatinga: “Išvažiavau, ištekėjau, auginu vaikus ir craftinu – tai yra nepopuliaru” – juokiasi Unė. Vis gi, jos kuriamų nertų portretų ir kitų darbų gylis ir juose užkoduoti jausmai kelia nemažai klausimų … kas gi yra Unė iš tikrųjų? Kuo ji gyvena? Kokios vidinės priežastys verčia ją imtis vąšelio ir nerti ne rankines, nertinius ar žaislus, o karo paženklintus vaikų veidus, žmogaus organus?
Unė:
Nėrimas man yra kalba ir išraiškos būdas, kurio nežinojau, kad ieškojau. Pradėjau nerti mokykloje, nuo labai paprastų nėrinių, man visada patiko kažką daryti rankomis. Sau esu nusinėrusi ir nusimezgusi drabužių mokyklos laikais. Kai laukiau gimstant dukros pradėjau nerti žaislus, ilgainiui tai tapo mano hobiu, vakariniu vaistu nuo “nerimo”. Vienu metu kilo idėja nunerti savo autoportretą, ir tuomet atsidarė durys į laisvo nėrimo pasaulį, apie kurio egzistavimą tuomet net nežinojau.
Aliona:
Kodėl autoportretą? Niekad nesupratau, kodėl menininkai taip daro. Matai, Une, esi tikra menininkė!
Unė:
Aš iki tol irgi autoportretų nesuprasdavau toks narcisizmas man atrodydavo. Manau, čia mažiausiai rizikos ir atsakomybės, nes jei padarysi nepanašiai, jei susimausi tai susimausi tik prieš save. Sunku kritikuoti tai, kaip žmogus mato save, tad autoportretas suteikia daug laisvės.
Aliona:
Stebint tave Instagrame atrodai kaip tikrai sėkminga menininkė: krūva patiktukų, sekėjų, fanų, nuostabūs darbai, asmeniniai užsakymai. Ar ir realybėje jautiesi tokia sėkminga kaip atrodai?
Gyvenime sėkmės jau nebematuoju skaičiais, nes supratau, kad socialinėse medijose tai robotų žaidimas, jei žaidi pagal taisykles, gauni, gerą “pažymį”, jei ne gauni “baudą”.
Džiaugiuosi, kad mano darbai randa vietą žmonių širdyse, kad mano schemos virsta kažkieno kūriniais, dovanojamais mylimiems žmonėms. Tai toks nenusakomas jausmas – kaip toli ir nepriklausomai nuo manęs gali keliauti idėjos!
Dėl užsakymų tai pavadinčiau juos savo akmeniu, nes visad jaučiu didelę atsakomybę kurti portretą pagal nuotrauką, tikrai emociškai varginantis dalykas, bet iš kitos pusės mane labai žavi istorijos už šių užsakymų, tad kartais nesusilaikau ir sutinku juos atlikti, prisiliesti prie šių istorijų, net kai tam neturiu nei jėgų nei laiko.
Pavyzdžiui, kai jau buvau nusprendusi atsisakyti užsakymų man parašė viena moteris ir atsiuntė tris jauno vaikino nuotraukas ir paprašė kad visas jas paversčiau portretais, žinutėje paminėjo kad tai jos 24 metų sūnus, kuris mirė prieš mėnesį. Žiūrėjau į tą žinutę, į tą jauną laimingą veidą ir niekaip negalėjau atsakyti jai, kad negaliu…
Po kiek laiko ji pasidalino jo istorija, iš ko gimė plaučių motyvas.
Minėjai, kad esi iš šalies “pakrikštyta” menininke. Kaip jautiesi dėl tokio titulo?
Unė:
Ilgą laiką man buvo labai nepatogu savo profilyje pridėti “menininkė”, nes jaučiausi tokia “craftere” tiesiog. Manau kad visi savyje gali rasti tą laisvę kurti laisva ranka.
Ilgainiui supratau, kad šiame pasaulyje visi mes menininkai jei tik norim, bent jau savo gyvenimo menininkai.
Aliona:
Labai įdomu pastebėti, kad tam, kad galėtum pavadinti save menininke, turėjai visiems šiame pasaulyje suteikti šitą galimybę. Pastebėjau, kad labai daug menininkų, kurie taip yra krikštijami iš šalies, patiria sunkumų patys vadintis menininkais, net jeigu tai ką jie daro yra menas. Kaip manai kodėl taip yra?
Unė:
Neseniai mano sekamas Instagram profilis, @fiance_knowles , papasakojo kad save laiko “craftere”. Man tokia išpažintis nurovė stogą, nes ji man yra nereali tekstilės menininkė su labai išskirtiniu stiliumi! Bet, jos teigimu, tai padėjo jai nuimti spaudimą, susijusį su menininko “titulu”.
Čia gal imposterio sindromas? Nežinau. Manau kad menininkus žmonės įsivaizduoja kaip turinčius tam tikrą išsilavinimą, pradėjusius šedevrus kurti nuo trejų metų.
Aliona:
Pirmiausia pristatai save kaip mamą. Kaip motinystė pakeitė tave kaip kuriantį žmogų?
Unė:
Iki motinystės kūrybos nebuvau pradėjusi.
Buvau baigusi “menuškę” per prievartą, nes mama neleido mesti. Toks buvo mano tuometinis santykis su menu.
Aliona:
Oho, menas per prievartą!
Unė:
Pradžioje buvau labai užsidegusi, bet paskutinius metelius teko prieš savo valią palankyti.
O motinystė man padėjo nusistatyti gyvenime prioritetus. Vienu metu pajutau kad viską darau dėl kažko, kad kažkas būtų laimingas, manimi didžiuotųsi. Studijavau. Magistrą, sėkmingai pabaigiau ir pradėjau doktorantūrą. Tik dėl to, kad galiu, toks bėgimas nuo gyvenimo buvo tas laikotarpis, visi laimingi nes juk studijuoju, oho, visi galėjo manimi pasigirti! Bet nemačiau savęs akademijoje, ypač Turkijoje. Dar blogiau buvo tai, kad tuo metu nežinojau kaip save vadinti: studente vadintis jau per sena, namų šeimininke (tuo metu auginau dukrą) – per daug išsilavinusi. Tada nusprendžiau – viskas, užteks šito teatro ir mečiau doktorantūrą.
Norėjau mesti jau ilgai, bet kai mečiau, jau buvau pradėjusi kurti laisvo nėrimo stiliumi.
Atsimenu mama man telefonu sakė, “kaip tu mesi, KĄ TU TADA DARYSI?”. Tada jai švelniai priminiai kad žmonės ir su dviem diplomais kažkaip gyvena.
Manau mane ilgą laiką stabdė mano tėvų baimė, “kas dabar bus???”. Jų pačių nepramintų takelių baimė, ta jiems kažkur girdėta istorija apie namų šeimininkę, aprūpintą moterį, kuri įniko į vynelį. Tas kreivas šypsniukas, kai pasakai, kad esi ištekėjusi už užsieniečio, o neduokDie turko kokio arabo. Ta baimė, kad moteris, jei nedirbs samdomo darbo, nedarys karjeros, tai save praras, nieko nesukurs ir bus jai šakės, nes bus priklausoma nuo baisaus dalyko – savo vyro.
Aliona:
Papasakok kaip atrodo tavo diena. Kaip atrodo fiber menininkės, mamos, diena.
Unė:
Rytai – bundant su vaikais, gaminant pusryčius, vedant į mokyklą, grįžus apsitvarkant. Jei pasiseka – kažkiek paneriu, kol miega mažasis. Po to vėl maistas, mažasis, dukra grįžta iš mokyklos, pietūs, namų darbai, chill’as, vakarienė, mažųjų miego laikas ir tik tuomet, jei lieka laiko ir jėgų – nėrimas. Dabar toks laikotarpis, kai negaliu užsiimti nėrimu mažajam būdraujant, tad 95 procentus laiko esu mama. Galėčiau gauti pagalbos, sakyti, kad vat aš dirbsiu, nersiu dabar portretus, paauginkit vaikus. Bet aš visada tuos portretus galėsiu daryti, o vaikai taigi nebus tokie maži niekada.
Aš norėčiau, kad vaikai stebėdami mane, mano gyvenimą, išmoktų daryti tai, kas jiems atrodo teisinga. Noriu, kad nesijaustų, jog pasaulis yra vien skubėjimas ir konkurencija. Nenoriu, kad mano požiūrį matytų kaip teisingiausią, manau kad svarbiau, jog suvoktų, kad yra begalybė kelių ir jie gali rasti savąjį.
Aliona:
Ką apie tavo karjerą galvoja vyras? Ar jam įdomios tavo darbo detalės, ar jam pasakoji apie savo kūrybos planus?
Unė:
Mano vyras mane palaiko šiuo klausimu, jaučiu jog didžiuojasi manimi. Detalėmis dalinuosi, portretai visada jam patinka, bet kai neriu organus, sako “o ne, ir vėl tie organai!”. Manau jam lengviau suprasti mano polėkį, nes pats turi savo hobį, kuriuo giliai domisi – futbolą.
Aliona:
Ar pastebi “fiber art” kultūros skirtumų tarp Lietuvos ir Turkijos? Kaip manai skirtųsi tavo menas jeigu gyvenimas nebūtų atvedęs į Turkiją? Pvz spalvų, temų, technikų atžvilgiu?
Unė:
Jei gyvenčiau Lietuvoje nemanau, kad būčiau pradėjusi kurti vąšeliu išvis. Yra tas gyvenimo svetur aspektas, tos identiteto paieškos, ta kaltė, tas ilgesys. Visi šitie dalykai manau mane pastūmėjo kurti, jei gyvenčiau Lietuvoje, ko gero, šiuo metu vertėjaučiau arba gal dėstyčiau kokias turkų kultūros studijas, nunerčiau gal po kokį megztinuką vaikams arba sau, bet tai būtų tik hobis. Jei dabar, jau atradusi savo meną grįžčiau, gali būti kad kažkiek pakistų ir kūryba, bet tikrai sunku spėti kaip.
Turkijoje yra tikrai super fiber menininkų kaip ir Lietuvoje, manau su globalizacija labai daug kas praranda ribas ir sunku įvardinti kažką kaip “turkišką stilių”. Kitavertus, tikrai netvirtinu, kad esu pakankamai susipažinusi.
@_.baobap._@gizem_konyar@tutkuembroidery kelios iš mano sekamų talentingų menininkių, siuvinėtojų, kurių darbai man atrodo nerealūs, ne tik Turkijos, bet ir viso pasaulio kontekste.
Ir ką pasakytum jaunai menininkei kuri yra kryžkelėje – bijo mesti nemylimą darbą, bijo rimčiau imtis savo mylimos veiklos, kažkur lekia, skuba, stengiasi įtikti tėvams ar daro karjerą kurios nenori ir pan?
Unė:
Visada patarčiau pradėti lėtai, ruošti sau “terpę”, pirmiausia savo meną paleisti į gyvenimą, kad tas perėjimas iš nemėgstamo darbo į mylimą meną nebūtų smūgis finansiškai.
Tikėti savo menu ir neužmiršti, kad kūrybinis procesas yra vidinis dalykas, ne visada jį iškart pastebės minios, ne visi supras, bet kurti yra didžiausia laisvė ir dovana kurią galim gauti ir pasidalinti su kitais.
Aliona:
Ir pabaigai papasakok apie savo kūrybos planus.
Unė:
Planų ir svajonių visada turiu daugiau negu laiko! Labai norėčiau parengti parodą kiek tolimesnėje perspektyvoje. Norėčiau “yarnbombinti” Stambulą, palikti savo kūrybos dalelę visose mylimiausiose Stambulo vietose, šitai irgi kol kas greitai nenusimato.
Šiemet norėčiau sukurti dar kelis organus, pabaigti portretus visiems, kam esu pažadėjusi, pradėti džinsinių drabužių “upcycle” kolekciją (turiu gal 12 džinsinių drabužių paruošusi tam, kantriai laukiančių). Mano viduje nuolat verda labai daug idėjų ir norisi staigiai jas įgyvendinti, bet sulėtindama tempą ir save įtikindama, kad ir maži žingsniukai yra svarbūs, išsivaduoju iš iš to sąstingio, kurį atneša ta “skubių” idėjų perkrova.
