Šiais laikais greitoji mada diktuoja aprangos taisykles. Rūbai tampa vis paprasčiau sukerpami ir siuvami, kad būtų pagaminami kuo greičiau ir pigiau (nors ir taip, žmonės kurie kažkur toli toli, anonimiškai siuva mūsų rūbus, dažniausiai negauna padoraus atlygio už savo darbą).
Išdalintos apykaklės, rankogaliai, nėriniai, siuvinėtos, išpuoštos detalės, visa tai karts nuo karto pasirodo ir greitojoje madoje. Dažniausiai kažkokiu pigiu, lyg roboto širdimi išjaustu pavidalu. Tačiau didžioji rūbų dalis nebeturi tokių sudėtingų konstrukcijų ir detalių. O gaila…
Aišku galime šitą situaciją pavadinti minimalizmu ir švęsti, kad pagaliau netrukdomi galim rengtis paprastai, be pompastikos. Užsivelki ir varai. Pabodo? Nusiperki naują, puse tono tamsesnį iš naujo sezono, vėl uzsivelki ir varai. Net galvot nereikia.
Man asmeniškai šita padėtis neatrodo kaip pergalė garderobe. Kai žiūriu į išdailintas apykaklaites, man jos atrodo labiau meno kūriniais nei rūbais. Aš norėčiau pasipuošti meno kūriniu! Tiek detalių, tiek darbo, tiek idėjų į jas įdėta! Visas tas turtas , lobis, detalės, kaip puošnu! Nežinau ar gyvendama kaime ir per daug neidama į žmones rasčiau kur tokį meno kūrinį užsidėti, bet jei tik turėčiau tokį, tai ir progų tam ieškočiau.
Tik palaukit kol pasisiūsiu apykaklaitę, prašysiuosi į svečius!
Kai pirmą kartą Netflix’as man parekomendavo laidą “Blown Away”, realybės šou apie menininkus stiklo putėjus, perskaičius aprašymą, jis manęs visiskai nesudomino. Neatsimenu kas per turinio badas mane privertė tą laidą išbandyti, bet labai džiaugiuosi, kad pabandžiau.
Stiklo pūtimas skamba ir yra tokia nišinė veikla, kad dažniausiai visi laidų dalyviai arba pažįsta vieni kitus ir/ar vedėjus vei kviestinius svečius, arba yra vieni kitų buvę mokiniai ar mokytojai, arba vienas kito didžiausi sekėjai ir fanai. Nors dalyviai tarpusavyje ir varžosi dėl prizo, dinamika tarp jų labai įdomi ir jauki, šilta. Tiesą sakant, net karšta, vis gi jie pučia lydytą stiklą!
Man patinka tiek vedėjai, tiek iššūkiai, tiek dalyviai, tiek svečiai, tiek stikliniai rezultatai. Bet visų labiausiai mėgaujuosi tuo, kaip ši saujelė keistuolių dievina savo amatą, stiklą kaip mediumą, kaip įrankį jų idėjoms įgyvendinti.
Nors mano amatas ir įrankis visai priešingas stiklui, jaučiuosi tai lyg vieni kitus labai gerai suprantam. Būna žmonės žiūri į gėlę ir mato gėlę. Būna žmonės žiūri į gėlę ir nori iš stiklo padaryti gėlės skulptūra. O būna žmonės sėdi su vąšeliu rankoj ir neria gėlę iš siūlų. Tai aš iš pastarųjų.
Man atrodo, kad jų ilgai pristatinėti nereikia – visi žino granny squares. Gal ne visi šiuos nertus kvadratukus dievina, bet tikrai absoliuti dauguma yra matę iš jų sudėliotus rūbus, apklotus, rankines ar net balaklavas ir skrybėles. Šitie spalvoti, smagūs kvadrateliai yra stebėtinai universalūs!
Neseniai nusipirkau įvairių spalvų lino, nes norėjau atsinaujinti odinę rankinę nauja, nerta rankena. Pradėjau nerti ir miriau iš nuobodulio. Ką gi dabar daryti su visais šiais lininiais siūlais? Močiutės kvadračiuką nunėriau visiškai “ant durniaus” ir jau po vieno užsikabinau. Galvoje iš karto gimė projektas (marškiniai vyrui). Linas smagiai, greitai neriasi, verčia galvoti apie vasarą ir saulę. Kvadratukai po truputį gimsta eilėmis, lengva rasti vieną kitą minutę ir nunerti po eilę. Kiekvieną kartą užbaigus atsiranda pabaigtumo jausmas, nors dar tikrai toli gražu iki galutinio rezultato, toks modulinis jo gamybos būdas yra labai raminantis. Kol kas vieni privalumai, tikiuosi taip ir toliau!
Asociatyvios nuotraukos iš Pinterest.