Kažin ar sumeluočiau, kad pirmas dalykas paklausus „Kas tau primena vaikystę?“ dažnam būtų saldainiai. Kai suaugi ir gali jų graužti kiekvieną dieną – ta magija kažkiek nusilpsta, bet vaikystėj…
Taip nesinorėdavo ritintis iš šiltos lovos, rengtis taip nemėgstamus, varžančius išeiginius drabužius tam, kad eitum paklausyt pamokslo šaltoje bažnytėlėje. Bet tada mintyse iškyla eilės prekystalių, nuklotų spalvotais, kvapniais, minkštais, kietais, apvaliais ir dar visokiausių formų ir skonių saldainiais. Jau planuoji, kaip šįkart imsi tą saldaininį laikrodį ir tikrai tikrai nesuvalgysi iki parsinešdamas, kad draugams parodyt.
Saldumynai – tai ne vien trumpalaikis saldumas burnoje. Tai, bent jau man, asocijuojasi su apdovanojimu. Apdovanojimu už gerai atliktą užduotį, naujai sugalvotą raštą ar pabaigtą projektą. Ar kaip poilsio minutė po sunkios dienos. Tai nukelia į tą nerūpestingą vaikystę, žaidimus ir gaidelio saldainius ant pagaliuko.
Kodėl žmonės mėgsta siaubą? Filmus, istorijas, dokumentinius filmus apie pasaulį sukrėtusius įvykius? Manau, kad atsakymas nėra tik „adrenalino pliūpsnis“. Nors pastarasis irgi yra neatsiejama šios pramogos dalis. Praėjus baimės jausmui ir atslūgus įtampai pajuntamas atsipalaidavimas, saugumo suvokimas yra tikrai pergalingas jausmas.
Siaubo žanras padeda mums susidurti akis į akį su savo baimėmis, po truputį jas nugalėti, bet tuo pačiu – nerizikuoti savo saugumu, sveikata ar net gyvybe. Perskaičius įtemptą istoriją užklumpa toks palengvėjimo jausmas, suvokimas, kad net ir pačioje, rodos, baisiausioje situacijoje galima rasti išeitį, nugalėti ir sulaukti kylančios saulės kaip nugalėtojui.
Taigi, manau, kad šiurpuliukais mėgautis gali kiekvienas. Nebūtinai pradėti nuo baisiausių, užtenka ir paranormalių reiškinių dokumentikos, bet po truputį tai tampa ne tik malonumu, bet ir augimo priemone sau, kaip žmogui.
Minimalistinis gyvenimo būdas, mano nuomone, turėtų būti ant bangos. Jei ne – tai bus. Pasaulis ir taip pilnas kamščių, kuo labiau užstatytų plotų, triukšmo, žmonių. Tad bent grįžus namo norisi tylos tiek mintyse, tiek akyse.
Vienas iš pagrindinių minimalistinio gyvenimo privalumų – minčių ramybė. Daug lengviau susikoncentruoti į užduotį (būtų tai mezginys, knyga ar grindų plovimas) kai aplink nėra milijono blaškančių smulkmenų. Užmeti akį į nuotrauką, perdedi, eilinį kartą, žurnalų krūvą nuo vieno staliuko ant kito, surenki žaislus, kuriems, rodos, pabaigos nėra ir tada sėdi nesupratęs kaip per valandą nusimezgė dvi eilės.
Kuo laisvesnis tampi nuo daiktų tuo daugiau pastebi, kiek vietos, vis dėl to, yra namie. Kaip greit viskas susitvarko ir kiek lėčiau viskas susikuičia. Žinoma, mūsų gyvenimo būdas neleis gyventi asketiškai kaip vienuoliui tik su lova ir staliuku maldaknygei pasidėti, bet po truputį atsisakydami mums tikrai nebūtinų mažmožių po truputį tapsim laisvesni.
Asociatyvios nuotraukos iš Pinterest.