Arba tiesiog festivaliai. Tie kur reikia nakvoti palapinėje, praleisti visą savaitgalį lauke koks bebūtų oras ir naudotis biotualeto nameliu. Manau visi žino apie ką aš čia. Mintyse po truputį iškyla siaubą arba nostalgiją keliantys prisiminimai, ar ne?
Pirmą kartą festivalyje dalyvavau prieš kone 15 metų, lankėmės Galapaguose su Gyvąja Biblioteka, kuriai tuo metu vadovavau, tad visą savaitgalį tiesiog pradirbau. Vis gi laisvu nuo darbo metu supratau, kad miegas palapinėje, uodai, girtaujanys festivaliautojai, gyva muzika ir visi kiti brangūs festivalių malonumai ir trūkumai – ne man.
Paskutinį kartą festivalyje lankiausi praėjusį šeštadienį, kuomet Sapfofest vedžiau visos dienos Močiutės kvadračiukų nėrimo dirbtuves. Likau sužavėta šitos patirties ir norėčiau dar🤩 visų pirma, visas renginys – nemokamas! Labai įperkamas ir be galo skanus maistas, kuris dirbtuvių vedėjas ir paskaitų skaitytojams bei savanoriams buvo visai nemokamas. Labai įvairūs ir įdomūs dalyviai, daugiausia moterys. Nei kiek nesmirdantys komposto tualetai. Pagarbi, egilitaristiška, draugiška atmosfera. Labai gerai praleidau laiką, žmonėms patiko dirbtuvės. Apmažinau sukauptą siūlų kolekciją. Išmokiau dešimtis žmonių nerti kvadračiukus. Labai skaniai pavalgiau. Dešimt balų.
Kai buvau vaikas man patiko žiūrėti animacinius filmukus. Ne visus, mėgstamiausi visada būdavo visokie šmaikštūs, su ne vaikiškais kuokeliais. Augau, brendau, suaugau, bet noras pasižiūrėti po epizodą kitą mėgstamo filmuko ryte, geriant kavą, niekur nedingo. Gal tik repertuaras pasikeitė – juk tiek daug suaugusiems skirtos animacijos!!
Augindama dukrą labai norėjau ją supažindinti su animacija, kuri man pačiai labai patiko, tačiau ji nuolat priešindavosi. Susidarydavo situacijos, kuriose 30+ metų mama įjungia multikus ir juos sėkmingai doroja, kol šalia sėdintis vaikas skundžiasi ir prašo išjungti. Kosmosas.
Ir štai pagaliau šią vasarą atėjo laikai, kai visa šeima susėdam pusryčiauti ir visa šeima su manolumu sudorojam ne tik pusryčius, bet ir epizodą kitą per Netflix’ą. Labai smagi patirtis, kurios laukiau 9 metus! Liūdina tik tai, kad rugsėjį vaiką reikės išleisti į mokyklą ir šita šeimyninio “komandos formavimo” patirtis baigsis.
Mano darže jau daug kas noksta, sirpsta, gelsta ir vysta. Paukščiai jau sudorojo visas vyšnias, raudonuosius serbentus ir net įsisuko į aronijas. Didžioji dalis burokėlių jau tupi stiklainiuose. Jau randu vieną kitą spalvotą pomidorą šiltnamyje. Česnakai ir svogūnai ne tik nurinkti, bet jau ir apdžiuvę.
Kelios tuščios lysvės reiškia, kad galiu ten sodinti “žiemos daržą”. Pagrindinis tokio daržo dalyvis pas mus šiemet yra Briuselio kopūstas. Kol kas tai tik maži daigeliai, bet kai pagalvoju apie mažyčius kopūstėlių daigelius per visą stiebo ilgį, iš karto pasidaro darže smagiau ir pradedu laukti rudens šalčių. Kiek visko galėsiu gaminti ir valgyti su šia daržove!
Šalia kopūstų dar sodinsiu ridikėlius ir krapus, galbūt kokių salotų, kurių paskui nevalgysim. O jūs ką kišat į tuštėjančias lysves? O gal nieko nesodinat ir leidžiat lysvėms ilsėtis?
Linkėjimai, Aliona!
Asociatyvios nuotraukos iš Pinterest.