Vienas pirmųjų medžių kurį pasisodinau savo kieme, kai kartu su vyru įsigijome namą, buvo gudobelė. Ilgai ji vargo, kasmet ją gausiai puola amarai, keletą metų iš eilės matyt negaudavo pakankamai drėgmės, tad bent pirmus penkis metus skurdžiai augo.
Tačiau pastarąsias vasaras mano medis išgyvena tikrą “glow-up” 😆 stovi visa tokia gražuolė, žydi, bitės ir kiti vabalai tik dūzgia, boružės amarus tik lesa!!
Ir visiškai netyčia internetuose užmačiau, kad iš medžio spyglių galima pasidaryti adatų! Žinoma išbandžiau visas savo kiemo gamtines adatas: slyvų spyglius, žilakrūmio, šaltalankio, goji uogos, bet pati pačiausia neabejotinai gudobelės spyglio adata! Spyglių odelė lengvai nusilupa ir apnuogina dailią, plonytę, bet labai stiprią ir kietą adatą. Šlifavau, gręžiau skyles, na ir tikrai atrodo kaip adata!
Sagos mano galvoje kirba jau nuo praeitų metų rudens. Galvojau, kodėl dailūs neįprasti marškiniai arba įvairios šventinės bliuskos, dažniausiai nelabai turi kuo pasigirti sagų srityje? Gal tai aš kalta, kad neperku ekskliuzyvinių, brangių, naujų rūbų. O gal tai tikrai tokia situacija, kai dizainas ir fantazija baigiasi prieš sagas?
Labiausiai man patinka sagos, kurios apie save pasakoja mažytę istoriją. “Štai šios sagos perdirbtos iš plastikinių butelių, surastų Indonezijos paplūdimiuose”, “O šias gavau palikimo iš močiutės, kuri jas pirko tarpukariu”, “šitos sagos yra keraminės, rankų darbo” ir pan.
Kalbant apie rankų darbą ir tęsiant medžio temą, unikalios, rankomis nudailintos tikro, vietinio medžio sagos, mano nuomone, vertos didžiausio dėmesio.
Gerai, dabar jau turiu ir adatų ir sagų 🤔 kur visa tai dėti?
Na gerai, gali būti ir iš faneros, bet būtinai turi spinduliuoti tą močiutės vaibą. Ar ir jūs žinot tą vaibą?
Sunku paaiškinti, tai kaip apibūdinti jausmą, kai nesi įsitikinęs, ar klausytojas jį kada nors pats jautė. Žinau, tik išdekupažintos tokių dėžučių versijos atima tą jausmą. Neatpažįstamai atrenovuotos, perdažytos, kokybiškai atnaujintos versijos taip pat to vaibo nebeturi.
Panašią vietą mano širdyje sau užsitarnavo ir metalinės saldainių ir sausainių dėžutės, nes taip įvairius su siūlais susijusius įrankius ir aksesuarus laikydavo mano mama ir močiutė. Ak kaip norėčiau suleisti pirštus į didžiulę ledinukų dėžutę su aviete ant dangtelio, pilną sagų, (kai kurios vis dar su medžiagos skiautele, su kuria buvo ir nukirptos)!
Nors neturiu tokių žavių prisiminimų apie medines akordeonu išsiskleidžiančias dėžutes, manau jų vaibo užtenka, kad galėčiau kurti tokius prisiminimus dabar jau savo vaikams.
Asociatyvios nuotraukos iš Pinterest.