Dar prieš šventes šmėžavę visuose įmanomuose dekoruose, panašu, liks topuose ir toliau. Begalė panaudojimo galimybių, skirtingi stiliai, medžiagiškumas – galimybė sukurti vis kitokią nuotaiką. Sunku atsispirti ir nepanorėti! Mintyse jau sukasi megzto kaspino idėja!
O ar teko girdėti, kad ketvirtajame dešimtmetyje kaspinas buvo politinis pareiškimas? Antrojo Pasaulinio karo metu kai kurios moterys savo drabužius papuošdavo kaspinais, kaip subtiliu pasipriešinimo ženklu, taip protestuodamos prieš griežtą karo metų mados ekonomiją.
Praėjusią savaitę mano telefonui atsisakius veikti šaltyje susimąsčiau, kiek tapome priklausomi nuo technologijų. Ir labai užsimaniau išsitraukti analoginį fotoaparatą. Mane žavi buvimas momente, kuomet negali kadrų tiesiog ištrinti ir pakartoti dar šimtą kartų, kol pagaliau bus patenkintas perfekcionizmo troškimas. Jausmas, kad jei negali nuotraukų turėti čia ir dabar, jos tarsi tampa vertingesnės.
O dar spalvų nebuvimas taip nepakartojamai išryškina formas ir tekstūras! Norėčiau sukurti „bespalvę“ mezginių kolekciją, o nuotraukas jai fotografuoti analoginiu fotoaparatu. Lėtam gyvenimui suteikti lėtą formą.
Su vaikais kepėme keksiukus, o kokie keksiukai be tonos (gerai, tik vieno pakelio) pabarstukų. Pirma kilusi mintis – atrodo kaip tvido siūlai! O jei siūlai su karoliukais? O jei visas megztinis iš siūlų su karoliukais? Iškart kyla dilemos – šokoladinis, o gal braškinis?
Konditerija man apskritai yra toks didelis įkvėpimo šaltinis! Ką matote žiūrėdami į sluoksniuotą tortą? Aš matau dryžuotą megztinį. Vyšnios ant torto – išskirtinės formos/spalvos sagos. Sausainiai su raštais – intarsija!
Ir vis tik, jei reikėtų rinktis tik vieną mėgstamiausią desertą, mano pasirinkimas būtų morengas – purus pūkuotas megztinis.
Asociatyvios nuotraukos iš Pinterest.