Kai tau 20+ metų, aktyviai bendrauji ir susirandi krūvą draugų, visur kur bedirbtum, šopintumeis, leistum laisvalaikį, atostogautum… Bet po kiek laiko ateina diena, kai supranti, kad nėra net su kuo kavos išeit išgert. Gal po penkių, gal dešimties metų…
Vieni draugai susilaukia vaikų ir nebeturi tau laiko, kiti išsikraustė kažkur toli ir dabar patys neturi su kuo išgerti kavos. Treti kas pusmetį keičia gyvenimo būdą ir šiuo metu sveikatinimosi labui nebegeria kavos. Ketvirti keliauja po Panamą ar dar kokią negirdėtą šalį. Penkti nebekelia ragelio nuo tada kai prieš 12 metų pasiskolino 50 litų.
Bet kartais ir jauname amžiuje užsimezga draugystės, kurios pergyvena ne tik visas šitas priežastis nesusitikti, bet ir aktyviai kuria naujas akimirkas kartu, naujus nuotykius, auga, plečiasi. Žiūrėk dabar jau ir su vaikais, su vyrais ir su žmonomis susitinkam, jau ir draugus vieni su kitais pažindinam. Jau ir namus perkam, būtinai su laisvu kambarių svečiams.
Prieš savaitę ir mane tokia sena draugė aplankė iš JAV. Turėjo atvykti su žmona, bet jai deja skrydį teko atšaukti. Gaila aišku. Tačiau perdavėm jai nedidelį ryšulėlį su Lithuanian Experience: mini šakočiu, “Žara” dražė ir kojines išmargintas šaltibarščiais. Šitos Skinija gamybos kojinės visada yra mano suvenyras užsieniečiams. Efektyviai džiugins ir primins Lietuvą, kur kas ilgiau nei skanėstai:) rekomenduoju!
Man visada patiko kelnės, šortai ir sijonai žemu klynu. Net pati nežinau kodėl. Bet jaučiu, kad pastaraisiais metais buvau apie tai primiršusi, o gal ir naujų rūbų nepirkimas dėl to kaltas… praktiškai spintoje tokių rūbų turiu tik vieną. Kokia gėda! Gal atėjo laikas kažkaip įdomiau rengtis? Juk kada jei ne dabar?
Jau baigiau megzti #butcomfortskirt ir su Rūtos palaiminimu užbaigiau apačioje kaip žemaklynius šortus. Atrodo švelniai tariant keistai. Bet labai patogu!! Jau ir prieš tai buvo patogu, bet sijonas vistiek yra sijonas, su juo nesijauti taip laisvai kaip su šortais. Tik jaučiu, kad mezginio spalva ne mano, reikėjo rinktis kažkokį ryškesnį variantą. Ne bėda – mezginys jau laukia dažymo!
Kartais pagalvoju, kad mano verpimas turi deadline’ą – juk kadanors gali per daug skaudėti rankas, riešus, alkūnes, nugarą, galiu nebepajėgti verpti, skalbti, gręžti siūlų. Ypatingai trumpalaikis gali būti mano darbas su šuns vilna, kuri kartais sukelia alerginę reakciją, nors šiaip jau prie to dirbu tik su kauke. Pavojingos medžiagos atsirado 😆
Vis gi vilna negali man įkasti, aš ja neįsidursiu, man negresia jos pavojingai įkvėpti, vilna negraužia man nei akių, nei odos ir pan. O ar žinot, kad yra žmonių, kurie patys, savo rankom namie perdirba stiklą, stiklinius butelius pavyzdžiui 🤯? Man tokia viena instrukcija kaip pasidairyti stiklinių karoliukų iš stiklinio butelio sukėlė šoką – kodėl kažkas tam ryžtųsi, juk stikliniai karoliukai nėra brangūs, kur kas pigiau ir paprasčiau įsigyti, o butelius traiškyti ir su liepsnosvaidžiu tirpinti yra be galo pavojinga! Visiškas kosmosas!
Bet ginčytis negaliu – rankų darbo stiklas atrodo tikrai įspūdingai! O ir istorija, kokia jame užkoduota! Vis gi nesiryžčiau dirbti su tokia pavojinga medžiaga, mane nuolat kamuotų mintis, kad tuoj tuoj į akį įkris aštrus stiklo krislas, arba aš ant jo atsistosiu, arba, dar baisiau, atsistos mano vaikai 😬
Asociatyvios nuotraukos iš Pinterest.